Ar gamta ramina smegenis ir gydo kūną?

Dažniausiai mūsų smegenys nesusiformavo miesto aplinkoje. Tačiau po kelių dešimtmečių beveik 70 proc. pasaulio gyventojų gyvens miestuose. Nepaisant gerovės, kuri mums asocijuojasi su miestais, urbanizacija yra didelė sveikatos problema. Spartus miesto gyvenimo tempas yra streso šaltinis. Matome, kokios pasekmės pasireiškia žmonių, užaugusių mieste arba jame gyvenančių, smegenims ir elgesiui.

Teigiama, kad miesto gyventojai vidutiniškai yra turtingesni ir naudojasi geresne sveikatos priežiūra, mityba ir sanitarinėmis sąlygomis. Kita vertus, jie yra labiau pažeidžiami lėtinių ligų, patiria daugiau streso ir reikalavimų reikalaujančią socialinę aplinką bei didesnę nelygybę. Iš tiesų miestų gyventojai 21 proc. dažniau kenčia nuo nerimo sutrikimų. Nuotaikos sutrikimų atveju ši rizika išauga iki 39 proc.

Žurnale "Nature" paskelbtame tyrime teigiama, kad gyvenimas mieste yra susijęs su jautrumu socialiniam stresui. Magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai atskleidė, kad dėl didesnio miesto aplinkos poveikio gali padidėti smegenų smilkininės skilties - smegenų dalies, susijusios su tokiomis emocijomis kaip baimė ir su stresu susijusių hormonų gamyba - aktyvumas. Tyrimo duomenimis, smegenėlių smilkininė skiltis "atlieka svarbų vaidmenį nerimo sutrikimams, depresijai ir kitam miestuose dažnesniam elgesiui, įskaitant smurtą".

Tyrėjai taip pat nustatė, kad žmonių, kurie pirmuosius 15 gyvenimo metų gyveno miestuose, smegenų srities, padedančios reguliuoti smegenų smilkininę sritį, aktyvumas padidėjo. Taigi, jei užaugote mieste, galite būti labiau pažeidžiami streso nei žmonės, kurie į jį persikėlė vėliau.

Autorius ir profesorius Davidas Gessneris teigia, kad mes tampame "įtemptais" gyvūnais. Mūsų smegenyse tarsi kas 30 sekundžių įsijungia žadintuvas, kuris silpnina mūsų gebėjimą susikaupti ilgesnį laiką. Gyvenant mieste nuolat reikia filtruoti informaciją, vengti išsiblaškymo ir priimti sprendimus. Savo smegenims suteikiame mažai laiko atsigauti.

Kaip galime sulėtinti tempą? Atrodo, kad sprendimas slypi gamtoje. Kognityvinis psichologas Davidas Strayeris teigia, kad "buvimas gamtoje leidžia mūsų prefrontalinei žievei, smegenų valdymo centrui, sulėtinti tempą ir pailsėti kaip pervargusiam raumeniui".

Tyrimai parodė, kad net trumpas bendravimas su gamta gali nuraminti smegenis. Gregory Bratmanas iš Stanfordo universiteto atliko eksperimentą, kurio dalyviai 50 minučių vaikščiojo natūralioje arba miesto aplinkoje. Žmonių, kurie vaikščiojo gamtoje, nerimas, graužatis ir neigiamos emocijos sumažėjo, taip pat padidėjo jų atminties pajėgumas. Bratmano komanda nustatė, kad pasivaikščiojimas gamtoje prisidėjo prie to, kad sumažėtų ruminavimas, t. y. nesveikas, bet dažnas įprotis iš naujo aptarinėti neigiamų išgyvenimų priežastis ir pasekmes. Jų tyrimas taip pat parodė, kad su psichikos ligų rizika siejamoje smegenų srityje sumažėjęs dalyvių, kurie vaikščiojo gamtoje, nervų aktyvumas, palyginti su tais, kurie vaikščiojo miestuose.

Korėjos mokslininkai tyrė savanorių, kurie žiūrėjo tik į miesto kraštovaizdžius, ir savanorių, kurie žiūrėjo tik į natūralius kraštovaizdžius, smegenų veiklos skirtumus. Tų, kuriems buvo rodomi miesto vaizdai, magnetinio rezonanso tomografija parodė, kad smegenų smilkininės srities kraujotaka padidėjo. Priešingai, tų, kuriems buvo rodomi natūralūs vaizdai, smegenų sričių, susijusių su empatija ir altruizmu, aktyvumas padidėjo.

Japonijos mokslininkai nustatė, kad žmonės, kurie maudosi miške, įkvepia "naudingų bakterijų, augalų eterinių aliejų ir neigiamai įkrautų jonų", kurie sąveikaudami su žarnyno bakterijomis stiprina organizmo imuninę sistemą ir gerina psichinę bei fizinę sveikatą.

Reguliarus buvimas gamtoje nėra panacėja psichikos sveikatai, tačiau tai yra esminė psichologinės sveikatos ir atsparumo dalis. Gamta padeda mums susidoroti su gyvenimo sunkumais ir atsigauti. Net miesto gyventojai gali lengvai pasinerti į gamtą - vietinį sodą, parką ar taką - ir pailsinti pervargusias smegenis.